Biržų piliavietė ir pilis

Biržų tvirtovė – tai Biržų krašto pažiba. Šis archeologijos ir architektūros paminklas drauge su piliaviete yra vienintelis toks Lietuvoje.

Karališkosios Biržų pilies, kaip tvirtovės, steigimo sumanytojas ir įkūrėjas buvo Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas (1547–1603). Tvirtovė pagal itališkų bastioninių pilių kvadratinį planą buvo pradėta statyti Agluonos ir Apaščios upių santakoje 1586 m. vasarą. Gerokai anksčiau buvo imtasi piliavietei reikalingos landšafto pertvarkos. 1575­­–1586 m. buvo tvenkiama Apaščios upė kiek žemiau į ją atitekančios Agluonos žiočių, kasami gynybiniai grioviai, supilami pylimai. Taip atsirado maždaug 400 ha Širvėnos ežeras.

Vėliau, atliekant didelio masto grunto kasimo ir perkilnojimo darbus, buvo išlygintas stačiakampis tvirtovės kiemas, apjuostas supiltiniu apie 5,64 m aukščio pylimu. Pylimo kampuose įrengtos 4 bastionų aikštelės su mūriniais gynybiniais bokšteliais išsišovusiuose smailiuose bastionų kampuose, su šešiais dviaukščiais ir triaukščiais kazematais, turėjusiais kryžmiškas ir ovalo pavidalo šaudymo angas. Pylimai pagal išorines jų papėdes buvo apjuosti giliu gynybiniu grioviu (fosa), kurio šlaitų dalis kai kur velėnuota ar, pvz., ties vartų pylimais, sutvirtinta akmenų ir gotiškai rištų plytų klojiniais. Vandens sklidinus fortifikacinius griovius buvo labai sunku įveikti, nes jie siejosi su Širvėnos ežeru, užliejusiu tarp užtvankos ir piliavietės tvyrojusias pažliugusias pievas, krūmynus.

Iki 1589 m. prie pilies kiemą juosiančio pylimo rytinės dalies iškilo ir dviaukštis mūrinis vartų pastatas, į kurį tik lenktu tiltu, pakeliama jo atkarpa ir už jos jau vidiniu koridoriumi, turėjusiu 16 m ilgį ir 4,5 m plotį, buvo įmanoma patekti į pilį. O piliavietės kieme iškilo triaukščiai rezidenciniai rūmai su renesansiniais frontonais.

Kaip sunkiai įveikiama Lietuvos tvirtovė, ji buvo žinoma ir vertinama per Lenkijos ir Lietuvos valstybės karus su Švedija 1600–1629 m. bei 1655–1660 m.  1625 09 07 tvirtovė buvo užimta ir sugriauta švedų. Taip pat ir miestas. Tuo metu tvirtovę valdė K. M. Radvilos Perkūno sūnus lauko etmonas Kristupas Radvila (1585–1640). Švedai iš čia pasitraukė tik 1627 m. K. Radvila ėmėsi tvirtovę atstatinėti, ją plėsdamas pagal olandiškų (nyderlandiškų) bastioninių pilių planą (karinių statinių architektas Georgas Pirkas). 1637–1638 m. buvo formuojami ir įrengti dvigubi pylimai aukštutinis (vidinis) ir žemutinis (išorinis).

1640 m. Biržų pilį paveldėjęs Jonušas Radvila (1612–1655) vėl ėmėsi gynybinių įtvirtinimų tvarkymo. Buvo remontuojamas pilies vartų pastatas, o nugriovus senųjų reprezentacinių rūmų likučius, nuo 1652 m. pradėti statyti šiek tiek į kitą pilies kiemo vietą patraukti nauji rūmai (pagal architekto J. Ulricho nuo 1648 m. rengtą projektą).  1654 m. supilti 4 redutai. Deja, tuo metu Biržų pilis nebuvo baigta rekonstruoti.

Lietuvos kunigaikštis Jonušas Radvila bei jo šalininkai sudarė sutartį su Švedija ir nutarė nutraukti Liublino uniją su Lenkija. Tai nepatiko LDK Liublino šalininkams. Todėl pilį stipriai apgriovė šįkart jau saviškiai.

1659 m. pilį atsiėmė Boguslavas Radvila (1620–1669). Jis vėl imasi atnaujinimo ir pertvarkymo darbų pagal architekto Teofilio Krell-Spinovsio projektą. Nuo 1658 iki 1666 m. buvo taisomi gynybiniai pylimai, užtvanka, o piliavietėje buvo tvarkomi iškilūs vėlyvojo renesanso stiliaus ir barokinio interjero rūmai, taip pat kareivinės, arsenalas (inž. Samuelis Arciševskis; 1668–1671 m. pilies statybose dalyvavo ir inž. Mauricijus d‘Ašaras).

Biržų pilis – tvirtovė su fortifikaciniais įrengimais ir 21 pastatu (puošniais rezidenciniais rūmais, vartais su priestatais, arsenalu, sargybų patalpomis, pilies komendanto namu, parako bei kitokiais sandėliais, kalve, virtuve ir t.t.) tada sudarė įspūdingai didelį gynybinį kompleksą.

Mirus kunigaikščiui Boguslavui Radvilai (po 1669 m.), pilyje nuo 1671 m. baigiamieji rekonstrukciniai darbai tebevyko. Laikoma, kad Biržų tvirtovės rūmai galutinai atstatyti 1671–1682 m., jų paveldėtoja tapus visai jaunutei kunigaikštytei Liudvikai Karolinai Radvilaitei. Tai liudija ir rūmų kambarių krosnyse įmūryti kokliai su šios kunigaikštytės inicialais LKMB, Radvilų herbu ir skaitmenimis 1682 (t.y. kalendoriniais metais).

Vos prasidėjus XVIII amžiui, Biržų piliavietę ilgam užgriuvo visokios negandos ir nežinomybė. 1701 m. liepą įsibrauna karinga švedų kuopa. Šeimininkavo čia jie ir 1702 m., o jų įgulos pavyko atsikartyti tik 1703 m. Generolo G.A. Levenhaupto įsakymu karinis švedų junginys ir etmono Kazimiero Sapiegos kariuomenė apsupo Biržų tvirtovę 1704 m. rugpjūčio pabaigoje, vėliau greitai puolė ir užėmę tvirtovę susprogdino reprezentacinius rūmus. Po šio antpuolio Biržų tvirtovė nustojo gyvavusi ir neteko strateginės reikšmės, karinės šlovės.

Lietuvos dalį 1795 m. prijungus prie Rusijos, Biržai nebeteko magderbuginių privilegijų ir kitų turėtų lengvatų, tapo varganu atokios provincijos miesteliu. Dar iki 1804 m. Biržų piliavietė priklausė didikų Radvilų giminei, o 1811 09 11, kaip ir visa Biržų kunigaikštystė, galutinai atiteko grafams Tiškevičiams. Šiems tapus teisėtais Biržų savininkais, apgriuvusios nykstančios pilies patalpos nebebuvo naudojamos.

1988 m. pagal architekto Evaldo Purlio projektą pilies rūmai buvo prikelti iš griuvėsių, kiek vėliau atstatytos dvi parakinės, sutvarkytas kiemas.

Šiuo metu pilies rūmuose įsikūrusi Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka bei Biržų krašto muziejus „Sėla“.