Astravo dvaro sodyba

Iškeltas
Astravo dvaro sodyba
Valstybė
Lietuva
Miestas/vietovė
Biržai
Adresas
Astravas
1840 m. reprezentacinius rūmus grafui Jonui Tiškevičiui suprojektavo architektas Tomas Tišeckis. Spėjama, kad statyboms vadovauti ir organizuoti iš Raudondvario (prie Kauno) buvo pakviestas Cezare Lorenzo Anichini, atvykęs į Lietuvą Napoleono karo metu. Medžiaga rūmų statybai vežta iš Peterburgo bei Rygos. 1841–1842 m. vykdytas pirmas statybos tarpsnis. Tuo metu turėjo būti pastatyta centrinė rūmų dalis. 1844 m. grafui buvo pripažinta paveldėjimo teisė.

1849 m. Astrave vėl tęsiamos statybos. 1849-1851 m. pastatyta oficina ir špitolė priklauso antram rūmų statybos tarpsniui. 1857-1860 m. statomi du akmens mūro vandens malūnai ir 51 m ilgio tiltas-užtvanka per Apaščios upę, primenantis romėnų akveduką. Dešimtyje raudonplyčių užtvankos arkų įtaisyti pakeliami mediniai skydai su apskritomis rozetėmis – angomis lietaus vandeniui nubėgti.

Reprezentacinio pobūdžio Astravo rezidencijoje architektas panaudojo romantinio klasicizmo formas, kurių interpretavimui turėjo įtakos Italijos vilų stilius. Centrinė dviaukštė rūmų dalis kompaktiška, virš stogo iškilęs grakštus trijų tarpsnių bokštelis-belvederis. Pagal simetrijos ašį išdėstytas pagrindinis vestibiulis ir ovali salė, iš kurios patenkama į terasą su laiptais ežero link. Prieangio terasą remia keturkampiai stulpai. Interjere panaudotos kolonos: pirmame vestibiulio aukšte aštuonios poromis sugrupuotos joninės, antrame – taip pat išdėstytos korintinės. Į ežerą atsuktame fasade esama plačių langų ir lenktų sienų: Lietuvos dvarų pastatuose, pasak architektūros istorikės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, tokios detalės retos ir tikriausiai inspiruotos užsienio šalių pavyzdžių. Jono Tiškevičiaus palankumą vietinėms tradicijoms rodo tai, kad interjerų dekoravimą jis pavedė vietiniam meistrui Steponui Jurevičiui, ir šis išdrožė boazerijas, laiptų turėklus, indaujas, langų apvadus, ąžuolinius frizus su stilizuotomis ąžuolo lapų ir gėlių pynėmis. 1859–1862 m. prie rūmų prijungti vienaukščiai paviljonai, sujungti su centrine dalimi pusapskričių arkų galerijomis. Priešais šiaurinį rūmų fasadą sutvarkytas apvažiuojamas parteris ir veja.

Astravo rūmų interjeras puošnus, dekoruotas kolonomis, gipsatūromis, reljefiniais lipdiniais, medžio drožiniais, polichromija. Grindys parketinės, inkrustuotos keturkampiais su rombiniais surišimais. Rūmų kambarius freskomis dekoravo Rietave dirbę prancūzų dailininkai. Interjerą puošė spalvingų koklių krosnys ir židiniai. Viename iš kambarių buvo „pasakų“ krosnis.

Rūmų eksterjerui prie paradinio įėjimo dekoruoti 1851 m. iš Sankt Peterburgo atvežtos dvi iš ketaus liedintos liūtų statulos. Greičiausiai iš ten pat atgabentos ir dvi metalinės vazos su rankenomis, puošusios rūmų klombas iš ežero pusės.

Antras Tomo Tišeckio projektuotas statinys Astravo sodyboje buvo arklidė-ratinė su maniežu. Pastatas mūrytas iš raudonų plytų ir skaldytų akmenų.

Prie įvažiavimo į Astravo rūmus stovi mažas sargo namelis (kartais vadinamas šunininko nameliu), šalia iškastas drenažinis kanalas, per jį nutiestas tiltelis. Dvaro teritoriją juosė tvora, kampuose stovėjo stebėjimo bokštai ir buvo dveji vartai: prie įvažiavimo tilteliu į rūmus – platūs, vedantys į kumetynus ir dvaro tvartus – mažesni.

1851–1861 m. Širvėnos ežero šiaurinės pakrantės pusiasalyje suplanuotas 18 ha mišraus plano peizažinis parkas – banguoto reljefo, su įvairaus dydžio tvenkiniais ir kanalu. Šiaurės vakarų kampe parkas remiasi į Apaščios upę. Įrengus tvenkinių sistemą, užveista gulbių ir pakrantės vakariniame kyšulyje lanko formos tvenkinyje įrengtas jų voljeras. Tvenkiniai su ežero užutekiais ir salomis suformavo vaizdingą aplinką su atsiveriančiais tolimais horizontais. Už rūmų iki ežero vedė platus takas, dekoruotas gėlių prisodintomis vazomis.

Į valčių prieplauką ežero pakrantės užutekyje vedė žibintais apšviesti tašyto akmens laiptai. Pakrantė sutvirtinta akmenimis. 1859 m. birželį susirūpinta tvarkyti kryžių, stovintį pakeliui į rūmus, sumūrytas jo pamatas.

Kolekcijos ir rinkiniai

Reprezentacinių Astravo rūmų interjeras garsėjo vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniais, bet informacijos apie rinkinius nedaug. Rūmuose buvo turtingi fizikos ir minerologijos kabinetai, ornitologijos rinkinėlis ir nepaprastai turtingas gėlių rinkinys. Rūmuose buvo gausu stilingų baldų ir veidrodžių, viename iš kabinetų stovėjo auksuotas sostas. Žinoma, kad Jonas Tiškevičius iš Voložino perkėlė dalį paveldėtų rinkinių, prie kurių gausinimo ir pats prisidėjo. 1828-1830 m. keliaudamas po Šiaurės Ameriką, J. Tiškevičius ne tik domėjosi indėnų gyvenimo būdu bei papročiais, bet ir sukaupė etnografinį rinkinį, kurį pargabeno į Astravą.

Jonas Tiškevičius laikomas Astravo bibliotekos steigėju. Rūmuose labai sumaniai sukaupta 4 000 tomų biblioteka su bibliografinėmis retenybėmis. Bibliotekai skirtame kambaryje saugotas gausus ir vertingas archyvas.

Jonas Tiškevičius pats bandė fotografuoti ir gaminti dagerotipus, nes iš archyvinių dokumentų žinoma, kad Logoiske buvęs jo darytas dagerotipas „Biržų pilis“.

Telefonas

Sieninis telefonas, buvęs Astravo rūmuose, buvo pagamintas Sankt Peterburge XX a. pr. „L. M. Ericsson & Co“. fabrike.

1882–1896 m. Lietuvoje nutiestos pirmos telefono linijos (1882 m. J. V. E. Tiškevičius tikriausiai pirmas Lietuvoje telefono linija sujungė savo namus Vilniuje su dvaru Vokėje).

1898–1899 m. Jonas L. Tiškevičius atveda telefono liniją iš Astravo dvaro į Klementinovką, o iš ten į Murmuižę (Latvija). 1902 m. Biržuose pastatyta telefono centrinė stotis, turėjusi vos penkis abonentus. Abonentų pamažu daugėjo ir 1913 m., Biržų paštui perimant savo žinion centrinę telefonų stotį, jau buvo dvylika.

Per I pasaulinį karą telefono tinklas sunaikintas, bet, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atkurtas ir išplėstas (1922 m. – 15 abonentų, 1928 m. – 151). Telefonas tikriausiai priklausė Biržų Tiškevičiams iki XX a. III d-mečio, o paskui atiteko Biržų kraštotyros muziejui.

Sodybos likimas

XX a. I pusės politinės ir ekonominės permainos pakirto Biržų Tiškevičių galią – jie buvo priversti parduoti dalį savo valdų ir turtų. Grafams išvykus iš Lietuvos, neparduoto nekilnojamojo turto ir likusios žemės valdos dalies istorija klostėsi sudėtingai.

1942 m. Astravo dvaro rūmuose įsikūrė monopolinė vokiečių pluošto bendrovė „Ostland-Faser Gesellshaft“. Dešiniajame sparne įkurdinta administracija, kairiajame – krautuvė, vidurinėje dalyje – sandėlis. „Siūlo“ direkcija kartu su vokiečiu bendrove ketino nugriauti rūmų bokštelį, vėliau ir visą rūmų pastatą, o plytas panaudoti kokiai nors statybai. Šis sumanymas įgyvendintas nebuvo. 1958 m. Astravas prijungtas prie Biržų miesto. „Siūlo“ fabriko žinioje atsidūrė Tiškevičių dvaro rūmai (juose įsikūrė administracija), arklidė, sargo namelis. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga Astravo sodybą įtraukė į kultūros objektų sąrašą ir uždraudė imtis bet kokių su ja nesuderinamų remonto darbų.

Astravo rūmų atstatymo, rekonstrukcijos ir restauravimo dokumentacija, apimanti 1951–1981 m. laikotarpį, labai fragmentiška ir pabira. 1951-06-13 valstybinio lininių ir medvilninių audinių fabriko „Siūlas“ direktorius pasirašė įsipareigojimą saugoti architektūros objektą. Fabrikas privalėjo savo lėšomis jį remontuoti bei restauruoti, rūmu panaudoti tik kultūros, buities ir administracijos reikmėms. 1951 m. pradėti rūmų projektavimo darbai labai užsitęsė. Neturėdamas galimybės atstatyti rūmus pagal projektą, fabriko administracija nutarė atlikti einamąjį remontą. Tai nepadėjo išsaugoti yrančio pastato. 1962-12-31 LTSR Ministrų Tarybos Valstybinis statybos ir architektūros reikalų komitetas išdavė leidimą „Siūlo“ fabrikui atlikti kapitalinį rūmų remontą pagal Mokslinių-restauracinių gamybinių dirbtuvių sudarytą projektinę-techninę dokumentaciją. 1965 m. buvo parengta Astravo dvaro rūmų remonto sąmata. Darbus pagal architektų Romualdo Kaminsko ir Algimanto Urbšto projektą atliko Mokslinė-restauracinė gamybinė dirbtuvė. Restauruota dalimis VII-IX-metyje.

Restauruodama rūmus, fabriko „Siūlas“ vadovybė sumanė sugrąžinti fasadą puošusias liūtų statulas, 1938 m. išvežtas į Kauną. Šiai idėjai pritarta nebuvo, todėl fabriko užsakymų 1972 m. Kaune iš betono buvo nulietos kopijos ir atgabentos į Astravą.

Dabar rūmų pastate ir toliau įsikūrusi AB „Siūlas“ administracija. Dvaro arklidėje tebėra gamybinės patalpos. Parkas – valstybinė nuosavybė. 1984 m. architektas Romas Kazlauskas parengė jo sutvarkymo projektą, pagal kurį sutvarkyta parko dalis. 1987 m. atstatytas tiltas per ežerą, jungiantis Astravo sodybą su Biržų miestu.

1996 m. restauruojant tiltą-užtvanką per Apaščios upę atrastas dolomitinis akmuo su statybos data ir fundatoriaus inicialais H(rabia) J(an) T(yszkiewicz) [Grafas Jonas Tiškevičius], kitame akmenyje iškalti mūrininkų įrankiai – masonų simboliai (kampainis su skriestuvu) ir inicialai MJP. Vandens malūnas , P. Variakojo pirktas iš A. Tiškevičiaus, veikė iki 1940 m., o paskui buvo sovietų nacionalizuotas, vokiečių grąžintas, o 1945 m. vėl nacionalizuotas, išplėštas ir nuniokotas. Po malūno grąžinimo R. Variakojytei-Kiguolienei jis restauruotas uždarosios akcinės bendrovės „Rūta-2“. Veikė 1993–2003 m., o 2007 m. buvo parduotas.

Astravo dvaro sodyba buvo pripažinta respublikinės reikšmės architektūrinio paveldo objektu.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios Biržuose laidojimo kripta

1866 m. į Šv. Jono bažnyčios laidojimo kriptą iš Voložino pervežti ne tik Mykolo ir Marijos Tiškevičių dukters Marijos, bet ir Jono Tiškevičiaus palaikai.

Foto

Vartotojų atsiliepimai

Nėra lankytojų atsiliepimų.
Norėdami įkelti atsiliepimą turite registruotis arba