Lietuvos nacionalinis muziejus

Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos – aktyvaus XIX a. Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatoriaus, krašto praeities tyrėjo ir puoselėtojo Eustachijaus Tiškevičiaus (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) rūpesčiu ir sukauptų rinkinių pagrindu įkurtas pirmasis viešas muziejus Lietuvoje – Vilniaus senienų muziejus. 1855 m. balandžio 29 d. (pagal šių dienų kalendorių – gegužės 11 d.) įkurtas uždarytame po 1830–1831 m. sukilimo Vilniaus universitete, muziejus visuomenės lankymui duris atvėrė 1856 m. balandžio 17 d. (balandžio 29 d.).

Vilniaus senienų muziejus per pirmąjį veiklos dešimtmetį tapo kultūros ir mokslo centru, vienijusiu krašto bajoriją ir inteligentiją bendram moksliniam ir švietėjiškam darbui, kaupė buvusios valstybės istorijos paveldą. Tai buvo reikšminga to meto Lietuvos institucija, formavusi visuomenės kultūrinės atminties, istorinės savimonės ir tapatybės nuostatas.

Muziejaus veiklą nutraukė rusifikacinė politika, beatodairiškai vykdoma po 1863–1864 m. sukilimo. 1865 m. Vilniaus senienų muziejus buvo reorganizuotas ir suvalstybintas, didžioji jo rinkinių dalis atrinkta ir parengta išvežti į Maskvą (pirmoji muzealijų siunta į Rumiancevo muziejų Maskvoje iškeliavo 1868 m., antroji – 1869 m.). Iš paliktų rinkinių prie įkurtos Vilniaus viešosios bibliotekos buvo suformuotas naujas, vadinamasis rusiškasis Senienų muziejus, veikęs 1867–1915 metais. Muziejus, netekęs lituanistinių rinkinių, tapęs bibliotekos padaliniu, prarado ir iki tol turėtą reikšmę ir vaidmenį kultūriniame Lietuvos gyvenime. 1915 m., artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, reikšmingesnė Senienų muziejaus rinkinių dalis buvo išvežta į Rusiją.

1918–1919 m. vienas iš nacionalinio išsivadavimo vadovų dr. Jonas Basanavičius (1851–1927) Senienų muziejaus prie Vilniaus viešosios bibliotekos ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu ėmėsi kurti Istorijos ir etnografijos muziejų, tačiau Lenkijai okupavus Vilnių šis darbas nutrūko. 1920–1939 m. rinkiniai buvo saugomi Vilniaus Stepono Batoro universitete, kur ilgainiui įkurti Etnografijos, Archeologijos ir Gamtos muziejai.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vilniuje veikusių muziejų rinkiniai buvo nacionalizuoti ir perduoti Lietuvos TSR mokslų akademijai. 1941 m. gegužės 16 d. prie Lietuvos TSR mokslų akademijos Etnologijos instituto pradėjo veikti Etnografijos muziejus, kuriam pradžią davė Vilniaus Stepono Batoro universiteto Archeologijos ir Etnografijos muziejų rinkiniai. Tačiau tik po Antrojo pasaulinio karo pradėtas aktyvus muziejinis darbas. Žymaus muziejininko, kultūros istoriko Vinco Žilėno (1907–1982) pastangomis, pasitelkus Vilniaus senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinius, 1952 m. buvo įsteigtas Istorijos ir etnografijos muziejus. Nuo 1965 m. muziejui ėmus kurtis Vilniaus pilių teritorijoje, 1968 m. lapkričio 5 d. Naujajame arsenale buvo atidaryta Lietuvos istorijos ekspozicija – pirmoji Vilniuje po daugiau kaip šimto metų nuo E. Tiškevičiaus Vilniaus senienų muziejaus ekspozicijos uždarymo.

Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, Istorijos ir etnografijos muziejus kaip didžiausias pagrindinių Lietuvos valstybingumo istoriją ir kultūros raidą atspindinčių rinkinių saugotojas ir populiarintojas 1992 m. buvo pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi.